BŽŪP įgyvendinimas Lietuvoje: kur klysta ES, o kur Lietuva?

2014-09-01

Bendroji žemės ūkio politika – viena seniausių viešųjų Europos Sąjungos politikų. Gyvuojanti daugiau kaip 50 metų, Lietuvoje ji įgyvendinama nuo šalies įstojimo į Europos Sąjungą (ES) ir skaičiuoja dešimtmetį. Sukurta užtikrinti stabiliai funkcionuojančią žemės ūkio rinką, šiandien ji orientuota į konkurencingą žemės ūkį, kaimo vietovių plėtrą, kovą su aplinkosaugos iššūkiais.

Taikant kiekybinę duomenų analizę stengtasi identifikuoti Lietuvos žemės ūkio bruožus ir jų pokyčius įgyvendinant Bendrąją žemės ūkio politiką (BŽŪP). Ypatingas dėmesys skirtas 2007 – 2013 metų laikotarpiui. Remiantis Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos parengta „Nacionaline 2007 – 2013 metų kaimo plėtros strategija“, vertinami minėto laikotarpio BŽŪP rezultatai. Tai daroma lyginant iš anksto numatytas strateginių krypčių rezultatų reikšmes su faktiniais rodikliais. Atliekant analizę buvo nustatyta, jog BŽŪP įgyvendinimas teigiamai veikė Lietuvos žemės ūkio konkurencingumo rodiklius. Po narystės ES Lietuvoje ženkliai sparčiau augo bendroji pridėtinė vertė, sukuriama žemės ūkyje, greičiau augo darbo našumas, didėjo investicijos. Kalbant apie žemės ūkio struktūrą, pastebėta, jog bendras žemės ūkio subjektų skaičius mažėjo, tarp jų vyko tam tikras persigrupavimas: mažėjo smulkių, iki 20 ha, ūkių ir augo stambiųjų, didesnių nei 50 ha, ūkių. Taip pat augo vidutinio šalies ūkio dydis. Tai rodo Lietuvos ūkių stambėjimo tendenciją, kuriai įtakos turėjo šalyje taikoma vienkartinių tiesioginių išmokų už deklaruotus žemės ūkio naudmenų plotus schema. Nors Lietuvos ekonominio vystymosi rodikliai nuteikia optimistiškai, tačiau lyginant su kitomis ES valstybėmis narėmis, jie nesiekia net bendro vidurkio.

Nagrinėjant 2007 – 2013 BŽŪP priemones nustatyta, jog geriausių rezultatų pasiekta įgyvendinant antrosios krypties „Aplinkos ir kraštovaizdžio gerinimas“ rezultatus. Šioje srityje Lietuva turi daugiau potencialo nei kitos valstybės narės. Tuo tarpu itin prastai sekėsi įgyvendinti trečiosios krypties „Gyvenimo kokybės kaimo vietovėse gerinimo ir ekonominės veiklos įvairinimo skatinimas“, kuri orientuota į ekonominės veiklos kaimo vietovėse įvairinimą. Pirmosios krypties, kurios tikslas – konkurencingas žemė ūkis, „Žemės, maisto ir miškų ūkio sektoriaus konkurencingumo didinimas“ rezultatai taip pat tik patenkinami. Tuo tarpu LEADER programa pasiekė išties neblogų rezultatų kuriant vietos plėtros strategijas, tačiau kiti rodikliai, tokie kaip įgyvendintų projektų skaičius, leidžia manyti, jog pačios vietos veiklos grupės nebuvo itin aktyvios.

Apžvelgus bendrosios žemės ūkio politikos įgyvendinimo procesus, galima konstatuoti tiek Europos Sąjungos, tiek Lietuvos daromas klaidas. Pirmoji – paramos paskirstymo schema regioniniu ir nacionaliniu mastu. Rodos, šuo atveju ES pasiruošusi prisiimti atsakomybę ir naujuoju finansiniu laikotarpiu spręsti šią problemą suvienodinat išmokų dydžius valstybėms narėms. Tuo tarpu Lietuvoje nėra aiškios koncepcijos kokius ūkius reikėtų skatinti. Dabartinė schema palanki stambiesiems ūkiams, kurie ekonomiškai efektyvesni, tačiau maži ūkiai, nepajėgiantys kovoti su stambiaisiais, šiuo metu yra diskriminuojami. Svarbu pažymėti, jog smulkiuosiuose ūkiuose dirba didžioji dalis kaimo gyventojų, užsiimančių žemės ūkio veikla. Dar viena Lietuvos klaida – neefektyvi ūkių modernizacija, kurią vykdant negaunama ekonominė grąža. Šiuo atveju modernizacija ne padidina modernizuoto ūkio pelno, o yra nuostolinga. Taip yra dėl neišnaudojamų naujų technologinių priemonių pajėgumų. Siekiant geresnių rezultatų žemės ūkio veiklos konkurencijai didinti bei kaimo vietovių plėtrai rekomenduojama griežčiau vykdyti pateikiamų projektų atranką, taip pat vykdyti atrinktų projektų vertinimą jo įgyvendinimo metu.

Parengė Gintarė Jasiukevičiūtė  

Lietuvos mokslo tarybos projektas „Studentų mokslinės veiklos skatinimas“